Manto Daujoto tapybos paroda "Iškvėpti"
Manto Daujoto tapybos paroda "Iškvėpti"
IŠKVĖPTI
Gamta kvėpuoja. Laiko tėkmė žymima ciklais - potvyniai ir atoslūgiai, žydėjimas ir puvimas, vandens cirkuliavimas į orą ir atgal į žemę. Aš, kaip gamtos dalis, irgi kvėpuoju. Ir ne tik orą plaučiais – kvėpuoju kurdamas. Pirma įsiurbiu, tai ką matau, kas mane jaudina ir man rūpi – įkvepiu – vėliau tą pamatytą vaizdą perleidęs per savo pajautos plaučius, išleidžiu tai ant drobės – iškvepiu.
Tai būtina cirkuliacija mano kūrybinei ekosistemai palaikyti. Kad galėčiau įkvėpti naujo gūsio, turiu atsisveikinti su senuoju.
Iškvėpti̇̀ taip pat yra ir mano motyvai. Juos iškvėpiau ir savo ekocirkuliacijos metu, bet jie iškvėpti dar ir tuo, kad iš pažiūros nebėra gajūs, juos tarsi apleidęs gyvybingas kvėpavimas. Kartais tai tiesioginis apleistumas, kai žmogaus sukurta infrastruktūra yra nebenaudojama, bet kartais tai labiau metaforinis apleistumas, nes vaizduoju vietas, dalykus ir kampus, kurių dažniausiai neapdovanojame žvilgsnio rūpesčiu. Šie motyvai tarsi paleisti žmonijos atodūsiai, kurie jau nebereikalingi.
Kai man nutirpsta galūnė, gaunu signalus, jog ten ir ten neprateka kraujas, ten reikalinga gyvybė, nes stringa cirkuliacija. Nuostabu, jog kūnas mums siunčia šiuos pranešimus – tai gamta mumyse rūpinasi. Taip pat ji pasirūpina ir nutirpusiomis urbanistinėmis galūnėmis, užtvindo jas gyvybe – visokiais krūmais, samanom ir vabaliukais.
Neturiu fetišo nostalgijai, sugebu džiaugtis esamu laiku ir jo aplinkybėmis, dauguma mano kūrinių paremti ypatingų akimirksnių, amžinos darbarties fiksavimu. Apskritai ši paroda tai manifestacija gebėjimo džiaugtis paprastais dalykais – taika, juoku, žaluma ir oru. Tačiau senai statytos apsamanojusios sienos ir nebeveikianti infrastruktūra savyje laiko intriguojančios mistikos. Tad kaip apleisti merdėjantys užkampiai savyje turi grožio ir gyvybės, taip ir kiekvienas šviežias šviesus žydintis dalykas savyje turi įtampos ir nelaimės grėsmę, kuri kulminuos jam pasibaigus.