NAUJA PARODA

Markučiai – sakoma, pavadinimą gavo arba nuo pašto ženklo arba nuo… morkų. O etnografas Virginijus Jocys, Markučių senbuvis, šį vietovardį kildina nuo žodžio “merkti” – žlugtą, pavyzdžiui.

Raižyto reljefo, Vilnios ir Kaukysos santakoje, ypač kalvotoje teritorijoje įsikūrusi  gyvenvientė dar ir šiandien primena kaimą. Iškilesni objektai - išlikęs dvarininkų Puškinų dvaras-muziejus, su parku ir tvenkiniais, kitame rajonėlio gale – buvęs alaus bravoras, dabar puikiai atrestauruotas ir prikeltas naujam gyvenimui. Sako, kažkur tarp Subačiaus vartų ir Markučių gyveno garsusis ir baisusis Vilniaus Basiliskas. Gal tai ir tiesa? Markučių vaizdas ir gyventojų mentalitetas menkai keitėsi nuo 19 a. Tiesa, šiuo metu mikrorajonas tampa populiarus (beveik kaip Užupis), daugėja NT skelbimų, masiškai keliasi naujieji gyventojai, tad ir architektūrinis vaizdas netrukus pasikeis. Reikia paskubėti įamžinti! 

Belmontas – garsus buvusia malūno užtvanka, žirgais ir… Adomu Mickevičiumi: jis kalvotuose Belmonto miškeliuose skaitydavo eilėraščius. Kol neatsidūrė kalėjime už priklausymą filomatams ir filaretams. Kadangi, regis, dabar už tai nesodina, smagu su fotoaparatu pakeliauti po vaizdingas apylinkes. Belmontas  (it. – gražus kalnas) pasižymi įspūdingu grožiu bet kuriuo metų laiku.

Pučkoriai – tai aukščiausia Lietuvoje upės kranto atodanga, pažintinis pasivaikščiojimo takas, senojo malūno užtvanka, senosios patrankų liejyklos griuvėsiai ir… stiklinis prezidento namelis, įdomus ne tik apsaugai, bet ir fotografams. 

Rokantiškės – Alšio kalnas (Rokantiškių piliavietė) – aukščiausia vieta Vilniuje, o ant jos stūkso seniausia dabartinės Lietuvos teritorijoje žinoma pilis, t.y., jos griuvėsiai. Kadaise legendinis kunigaikštis Alšis čia pastatė pilį – labai panašiai, Vilnelės vaga žemiau, įsikūręs pats Vilnius: upių santakoje, ant aukštų kalvų. Tiesa, Alšio pilis statyta ne prieš 700 metų kaip Vilnius (žinoma, suprantame, kad ši data žymi ne įkūrimo metus, tik užrašymo), o prieš 1000 metų.

Naujoji Vilnia – mums, lietuviams, N. Vilnia visada buvo keistas priemiestis, panašus į atskirą respubliką: dauguma gyventojų atvykę iš Baltarusijos ir/ar Rusijos. Tai carizmo pasekmė – okupavus Lietuvą, buvo daroma viskas, kad istorinėje atmintyje neliktų ir Vilniaus, kaip didžios eurovalstybės sostinės. Pirmoji emigrantų banga iš netoli esančios  Baltarusijos (likvidavus LDK, rusų carų buvo dirbtinai sukurta iš mūsų valstybės likučių) kilo nutiesus geležinkelį 1860 metais. N. Vilnia visuomet buvo pramoninė gyvenvietė – jau nuo seno čia dirbo medžio apdirbimo, odų, mielių, dalgių, peilių ir pasagvinių vinių fabrikai. Lenkmečiu jie kažkodėl buvo uždaryti. O antrosios rusų okupacijos metu 1940 metais daug lietuvių ir vietinių lenkų buvo prievartiniu būdu išvešti į sibirus (daugelis jų žuvo, o likusiems gyviems ilgai neleido grįžti į Lietuvą), tuo metu į naujai atidaromus sovietinius fabrikus vėl buvo vežami baltarusai – jiems maloniai suteikdavo butus ir t.t. Tuos baisius laikus primena monumentinis paminklas geležinkelio stotyje ir dabar vykstantis karas Ukrainoje. Nebus perdaug įamžinimų šioje labai nukentėjusioje Vilniaus dalyje.

Gintaras Kaltenis

2023 m.

Projektą iš dalies finansuoja Vilniaus savivaldybė.